Valdant Xi Jinpingui, Kinijos komunistų partija nutraukė diskusijas apie Kultūrinę revoliuciją. Tačiau jos palikimas akivaizdus visose šiuolaikinės Kinijos gyvenimo srityse, ypač regimas neva kapitalistinėje ekonomikoje, o personalistinis Xi valdymas kai kuriais atžvilgiais labai primena Mao Zedongo laikus.
Kinijos Liaudies Respublika 1958 m. pradėjo ambicingą programą, kuria siekta agrarinę šalį paversti industrine. Kampanija, pavadinta Didžiuoju šuoliu į priekį, baigėsi katastrofa – dėl nepriteklių ir bado mirė nuo 35 iki 55 milijonų žmonių. Mao Dzedongo pozicija kompartijoje 1962 m. komplikavosi.
Konfliktas su SSKP generaliniu sekretoriumi Nikita Chruščiovu, pasiekęs kulminaciją septintojo dešimtmečio pradžioje, dar labiau sustiprino izoliacijos ir įtarumo atmosferą. Bandydamas nutildyti savo kritikus ir susigrąžinti buvusią valdžią, Mao 1966 m. vasarą perplaukė Jangdzės upę, simboliškai skelbdamas, kad sugrįžta į politinę sceną. Po to griebėsi partijos ir visuomenės „ideologinio valymo“ – Kultūrinės revoliucijos. Kilus žiaurių persekiojimų bangai, didžiąją dalį kruvino darbo atliko jauniausi partijos kadrai – chungveibinai (raudonieji sargybiniai).
Mao ragino, kad komunistinis jaunimas, suorganizuotas į „raudonąją gvardiją“, susidorotų su „reakcingais elementais“ partijos viduje, pašalintų „feodalinės ir imperialistinės praeities likučius“. Masinio teroro ir smurto kampanija, nusinešusi mažiausiai ketvirtį milijono gyvybių (nors kai kuriais skaičiavimais ši statistika gerokai didesnė), vyko iki pat Mao mirties 1976 m.
2023 m. britų žurnalistė Tania Branigan, ilgametė The Guardian korespondentė, rašiusi apie Kiniją, išleido knygą „Raudonoji atmintis“, kurioje tyrinėja šio trauminio laikotarpio palikimą, vis dar slegiantį šiuolaikinę Kiniją. Razpotja kalbėjosi su ja po to, kai 2025 m. buvo išleistas knygos vertimas į italų kalbą.
Luka Lisjak Gabrijelčič. Jei bandysime suvokti šiandieninę Kiniją, ignoruodami Kultūrinės revoliucijos padarinius, ko tame paveiksle neįžvelgsime?
Tania Branigan. Manau, bus palikta didžiulė spraga. Keista, bet dauguma žmonių taip atsietai ir žiūri į Kiniją. Kultūrinė revoliucija traktuojama kaip vienas iš daugelio istorinių epizodų, nekreipiama dėmesio į jos vaidmenį, formuojant šiuolaikinę Kiniją. Ironiška, bet būtent Kultūrinė revoliucija šalies ekonomiką nuo ortodoksinio maoizmo nukreipė rinkos link. Į didžiulį socialinį jos poveikį žmonių tarpusavio santykiams, psichologijai, kultūrai ir politikai nesigilinama iš dalies todėl, kad trūksta daugybės sunaikintų liudijimų. Kultūrinė revoliucija suformavo visą lyderių kartą, įskaitant Xi Jinpingą, kurio šeima tuo laikotarpiu irgi smarkiai nukentėjo.
Pradėkime nuo jo. Savo knygą baigiate apmąstymais apie Kiniją, valdant Xi Jinpingui, matote nemažai personalistinės jo laikysenos sąlyčių su Mao palikimu, bet įžvelgiate ir svarbių skirtumų. Atrodo, pagrindinė pamoka, kurią Kinijos vadovybė išmoko iš Kultūrinės revoliucijos, yra ta, kad geriausias vaistas nuo totalitarizmo yra autoritarizmas.
Labai keistas paradoksas – komunistų partija sugebėjo pasinaudoti Kultūrine revoliucija, kad sustiprintų savo pozicijas Kinijos visuomenėje. Ji pasitelkė istoriją apie Kultūrinę revoliuciją, gąsdindama nevaldomomis masėmis, pasakodama apie tai, kas nutinka, kai nėra tvarkos, drausmės, hierarchijos ir griežtos kontrolės. Kompartija skleidžia šį prasimanymą, nes jis užmaskuoja Kultūrinės revoliucijos politiką, nepripažįsta, kad tai ir buvo Mao Zedongo būdas susigrąžinti valdžią, atsikratant konkurentų.
Komunistai išmoko ir dar vieną Kultūrinės revoliucijos pamoką. Kai nuo jos nukentėjusi partinė vadovybė iškart po Mao mirties 1976 m. vėl ėmėsi savo ankstesnio vaidmens, ji priėjo prie išvados, kad reikėtų vengti situacijos, kai per daug galios atiduodama į vieno asmens rankas.
Būtent Xi panaikino daugelį apsauginių barjerų, kurie buvo įdiegti, siekiant užtikrinti kolektyviškesnį vadovavimo stilių. Tai labiau primena vieno asmens šou, vis dėlto jis tam tikru atžvilgiu nuo Mao smarkiai skiriasi – Xi nesimėgauja chaosu ir netvarka taip, kaip Mao, nei kaip, tiesą sakant, tą daro Donaldas Trumpas. Xi linkęs remtis struktūromis, todėl pertvarkė kompartiją ir veikia, pasitelkdamas ją.
Nepaisant to, daugelis žmonių Kinijoje įžvelgia paralelių su Mao Zedongo era. Šiam lyderiui kadencijos irgi negalioja, jis vadovauja neribotą laiką. Ir nors Xi Jinpingas toli gražu neturi tokio dieviško statuso, kokį turėjo Mao, asmenybės kultas auga, kompartijos lyderis irgi pateikiamas suasmenintai, ne vien kaip stiprus nacionalinis vadovas, bet ir kaip žmogus, neva visus mylintis tarsi šeimos narius. Asmeninės, patriarchalinės jo valdžios vaizdiniai, užplūdę vadovėlius ir žiniasklaidą, labai primena Mao valdymą.
Prieš COVID pandemiją buvo sričių, iš kurių partija tylomis pasitraukė, lyg žadėdama nebevaržyti asmeninių santykių, privačių pasirinkimų. Užgriuvus pandemijai, sugrįžo nuostata kontroliuoti visus gyvenimo aspektus, kompartija galėjo labai tiesiogiai, brutaliai kištis į privatų gyvenimą. Buvo sekami ne tik disidentai, bet ir visiškai apolitiški žmonės, stebimas jų judėjimas, valdžios pareigūnai galėjo kada panorėję įeiti į jų namus ir pan. Tai sukėlė labai karčius prisiminimus iš Mao Zedongo laikų.
Savo knygoje pabrėžiate trauminį Kinijos XX a. istorijos pobūdį. Imperijos žlugimas, karo vadų laikotarpis, Gomindano revoliucija, Japonijos okupacija, Kinijos pilietinis karas, komunistų perversmas, kampanija „Didysis šuolis į priekį“ – nesibaigianti traumuojančių įvykių virtinė. Kuo tame fone išsiskiria Kultūrinė revoliucija? Kodėl, jūsų manymu, ji paliko dar gilesnius randus?
Pirmiausia, ji apėmė visą šalį, neliko nepaliestas joks visuomenės sluoksnis. Jos aukos – nuo pačios socialinės hierarchijos viršūnės iki pat apačios, net galimi Mao įpėdiniai žuvo per šį dešimtmetį, o kitame spektro gale buvo žudomi kūdikiai vien todėl, kad gimė žemvaldžių šeimoje. Tai buvo milžiniška geografinė ir socialinė aprėptis, bet netrumpas ir laiko tarpas, trukęs ištisus dešimt metų.
Kultūrinės revoliucijos kitas bruožas tas, kad ji nubrėžė labai neaiškią ribą tarp aukų ir nusikaltėlių – dažnai tie patys žmonės buvo ir vieni, ir kiti. Pavyzdžiui, daugelis Raudonosios gvardijos narių priklausė įtakingoms politikų šeimoms, bet vėliau jos išsiųstos į ugnies liniją, o galiausiai daugelis atsidūrė lageriuose arba kalėjime. Niekada nežinojai, ar į tinkamą pusę stoji, ir tas netikrumas buvo labai traumuojantis.
Jausmas, kad esi nusikaltimo bendrininkas, buvo visuotinis. Negalėjai tiesiog stovėti nuošalyje. Jei tavo draugas apkaltintas, o tu iš anksto nieko apie jį nepranešei, toks tylėjimas mesdavo įtarimus ne tik tau, bet ir tavo šeimai. Nebuvo įmanoma nedalyvauti. Vienas iš aukų, kurias kalbinau, sakė turėjęs draugą, mitinge jo nepasmerkusį, tai rodo lojalumą ir drąsą, nes čia buvo maksimumas, ką galėjai padaryti tokiomis aplinkybėmis.
Kultūrinė revoliucija iš esmės buvo nukreipta prieš pačius artimiausius žmones. Šiuo atžvilgiu esama paralelių su stalininiais valymais ar XX amžiaus genocidais. Tačiau Kultūrinę revoliuciją vykdė ne tik valdžia, bet ir patys žmonės, tai buvo visuotinis labai artimų ryšių ardymas. Toks bendrininkavimo, darant nusikaltimus, lygis paliko didžiausią randą, ypač todėl, kad atsigręžta ne tik prieš savo klasės draugus, bičiulius, darbo kolegas, bendražygius, bet ir prieš artimiausius šeimos narius.
Knygoje rašau apie septyniolikmetį, kuris pasmerkė savo motiną už tai, kad ši kritikavo pirmininką Mao, reikalaudamas įvykdyti jai mirties bausmę. Tas ir buvo padaryta. Vyrai ir žmonos kaltino vieni kitus. Tai nebuvo tiesiog spontaniška reakcija, dažnai valdžia priversdavo taip elgtis – liepta nubrėžti ribą, atsiribojant nuo savo šeimos narių. Xi Jinpingas jaunystėje irgi buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tada mitinge jį pasmerkė net jo paties motina. Daugelis manė, kad šiuos išdavystės aktus privalo atlikti, kad išgelbėtų kitus šeimos narius. Šių labai intymių išdavysčių lygis, didžiulis jų skaičius, sukeltos traumos ir toliau glūdi visuomenės pasąmonėje.
Kaip minėjau, tai tęsėsi ištisą dešimtmetį. Garsaus kinų mokslininko, nužudyto per Kultūrinę revoliuciją, našlė man sakė: „Matėme susikaupusį tamsų debesį, bet nemanėme, kad jis dusins visą šalį ištisus dešimt metų.“
